Lietuva 1990 m. kovo 11 d. aktu ir 1991 m. sausio 13 d. taikia pergale iškovojo laisvę nuo Sovietų Sąjungos ir įgavo suverenitetą, valstybingumą. Lietuvos valstybingumo atstatymas buvo to meto žmonių pagrindinis siekis.
Šiemet jau 33 kartą minėjome kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atstatymo šventę. Ištakose buvau aktyvus Lietuvos Laisvės Lygos mitingų dalyvis, dalyvavau 1987 m. minėjime prie poeto A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kitose akcijose dėl Lietuvos atgimimo. Pirmuosius renginius organizavo LLL vadovas Antanas Terleckas su kun. Robertu Grigu, Nijole Sadūnaite priešakyje. Vėliau buvau Sąjūdžio dalyvis, kurį tada vedė gerb. prof. Vytautas Landsbergis. Iš tikrųjų, mes, Lietuvos žmonės Lietuvos atgimimo pradžioje vienijomės dėl Lietuvos laisvės, suvereniteto, mūsų pagrindinės tapatybės – lietuvių kalbos išsaugojimo, dėl laisvo tikėjimo skelbimo, prigimtinių žmogaus teisių užtikrinimo, kurios sovietmečiu buvo paminamos. Deja, liūdna, kad šiandienos vadovaujančių politikų yra grubiai iškraipoma ši tiesa. Skelbiama kitaip, kad dėl kažkokio individualizmo ar liberalizmu pagrįstos reliatyvistinės moralės buvo kovojama. Tikrai ne liberalizmas, kurio pasekėjai laisvę supranta labai abstrakčiai ir savanaudiškai, buvo Lietuvos žmonių tuometinis esminis siekis. Individualizmas ir visoks skaldantis tautą savanaudiškumas mums tada buvo visiškai svetimi. Ši ideologija mums buvo primesta vėliau. Objektyviai ji yra priešinga krikščioniškai moralei, bet, deja, šiandien dažnai brukama ir propaguojama mūsų Seimo valdančiųjų, visuomeninėje žiniasklaidoje, ypač LRT eteryje. „Beribė“ laisvė be dorovės paprastai nuveda į kitaminčių persekiojimą, net smurtą prieš juos. Iš Vakarų krikščionybės istorijos turime pavyzdžių, kokiu keliu nuėjo paleisti ar išsipirkę laisvę vergai (libertinai) sen. Graikijoje ar Romoje.
Iš tikrųjų visuose šiuose Lietuvai svarbiuose įvykiuose laisvę mes siejome su įsipareigojimu, siekiu tinkamai ją naudoti, traktavome ją kaip instrumentą gėrio kūrimui, o ne abstraktų tikslą. Vardan tiesos tų medijų vadovams ir jų žurnalistams reiktų savo klaidą pripažinti, apgailėti, suklydusiems atsiprašyti ir pasitaisyti. Taigi, daugelis dalyvavusių tuose įvykiuose žmonių ėjo su Lietuvos trispalve, lydima liaudies dainomis, taip pat ir malda. Malda ir pasitikėjimas Dievu leido išsaugoti taikų pasipriešinimą, kaip Evangelijose pasakyta: „O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5,39). Tai ir leido pasireikšti Dievo malonei – taikiai Lietuvos pergalei, kitaip viskas būtų buvę paskandinta kraujyje, kaip tai ne kartą Lietuvos istorijoje jau yra buvę.
Deja, jei pačioje mūsų pasipriešinimo pradžioje viešuose įvykiuose įsivyravo krikščioniškas laisvės supratimas, viduje, ypač mokyklose, tai mažai ką keitė. Gal būt buvo reikalingas desovietizacijos įstatymas, kuris agresyvųjį ateizmą, sovietmečiu įsivyravusį žmonių bendruomenėse, būtų paskelbęs „sistema non grata“. Liūdna, kad jau 33 metus individualizmu ir ateizmu pagrįsta „moralė“ iki šių dienų gyvena Lietuvos „politkorektiškos“ žiniasklaidos kuriamoje viešumoje, neretai vyrauja vidiniuose žmonių santykiuose. Blogiausia tai – ir ten, kur jaunimas turėtų būti ugdomas nauja dvasia, panašiai kaip Kazio Binkio „Atžalynas“ nesavanaudiškumo idealu. Deja, individualizmo pakraipos diegiamai ideologijai tai nesuderinama, tai „nemodernu“, tai – „viduramžiai“. Pirmiausia čia pamirštamos žmogaus amžinosios vertybės, kurios kyla iš žmogaus prigimties ir krikščioniškos moralės. Žmogaus prigimtis ir moralė, pagrįsta Dekalogu nesikeičia, todėl joms nėra ir negali būti jokios laiko senaties. Kas kita yra reliatyvistinė moralė iš kurios kildinamas individualizmas. Čia jis klaidingai prilyginamas žmogaus teisėms. Priminsiu, kad propaguojamas individualizmas nėra žmogaus teisės, bet, galima atvirai pasakyti – dažniausiai tai žmonių ar atskirų žmonių grupių savanaudiškos užgaidos. Jos kaip taisyklė yra nukreiptos prieš mūsų tapatybę, tautą, valstybę, Konstituciją, todėl ardo mūsų piliečių vienybę. Jos yra „atomizuojančios“ t. y. skaldančios vieningą mūsų pilietinę visuomenę, kuria priešpriešą. To pasekmė – tautos susvetimėjimas, kada lietuvis lietuviui tampa ne draugu, bet labiau priešu, siekiama ne bendradarbiauti, bet užsidaryti savo kiautuose vienas nuo kito. Prie šiandienio individualizmo galima priskirti ir pavardžių užrašymus užsienietiškai ne valstybine kalba, dvigubą pilietybę*, genderizmą – vyro ir moters prigimtinio skirtingumo nepaisymą, nepagarbą gyvybei nuo jos atsiradimo pradžios (abortai), transseksualizmą – savo prigimtos lyties išorinį keitimą, kuris atveda prie psichikos ir kūno sužalojimų, nes prigimtinės lyties pakeisti neįmanoma bei homoseksualių partnerių norus, kartais netiesiogiai, apgaulingai kitu pavadinimu, bet galutinai siekiančius juos įteisinti kaip šeimą, kad naudotųsi Konstitucijos teikiamomis privilegijomis šeimai. Čia Konstitucija privilegijas šeimai teikia siekdama, kad prigimtinė iš vyro ir moters susidedanti šeima kurtų naują generaciją, kad ji atsinaujintų į dar gausesnę mūsų piliečių kartą, o ne dėl kitų, kokių nors aistros įteisinimo motyvų ar asmeninių tikslų. Aš - už prigimtines žmogaus teises, kurias išlaisvino krikščioniška Vakarų civilizacija ir kurios kuria bendrąjį visų valstybės piliečių ir šeimų gėrį, taiką pasaulyje. Pripažinę tai, kas iš tikrųjų nėra šeima, kas iš tikrųjų nėra žmogaus teisės, bet pataikavimas žmonių aistroms, tarnautume vergystei, pirmiausia, „moralinei vergystei, kuri niekada nepadarytų mūsų laisvus“ (teisininkas Vygantas Malinauskas). Dažnas šiandienos Lietuvos politikų neoliberalų demonstravimasis, kad jie yra „už laisvę“, deja, tėra tik jų skambūs žodžiai. Tikroji laisvė, žmogaus teisės prasideda nuo moralės ir atsakingumo. Popiežius Pranciškus čia sako, kad žmogaus teisių kultūrą reikia pagilinti, nes neretai jomis piktnaudžiaujama, reikalaujant individualistinių teisių, nepaisančių nei pareigų, nei socialinio konteksto: „Jei kiekvieno teisė darniai neorientuota į didesnį gėrį, ji galiausiai imama suvokti kaip neribota ir virsta konfliktų bei smurto šaltiniu.“ O juk svarbiausia – brolybė, ašaros, šypsena, sako popiežius.
Kada žmogaus nesavanaudiškumo dvasia, tikrasis pasitikėjimas vienas kitu nustumiami į antrąjį planą, tada į pirmą vietą iškyla ne nuoširdaus bendradarbiavimo ir tarnavimo vienas kitam, bet valdžios galios ir asmeninės naudos motyvas. Koks tas šiandienos Lietuvos mokyklos klimatas galima pamatyti iš kasdienio Lietuvos mokyklos gyvenimo. Iš tikrųjų, žiūrint iš šalies, tokie trūkumai gali būti nepastebimi, psichologiškai visokia kiekybe ir blizgesiu užmaskuoti, bet būnant ir gyvenant viduje, labai gerai matomi ir atsekami. Dažnai turime tokią mokyklos bendruomenę, deja, kurioje tiesos kriterijus suprantamas dažnai „iš jėgos“ pozicijos ar konfliktai nurašoma kažkokiam moksliškai nepagrįstam „asmenų bioenergetiniam nesuderinamumui“, užuot sprendžiant žmogiškų santykių krizės problemą. Sudaromos darbo sutartys, bet apart teisiškai pagrįstų santykių, juose paliekama landa nepagrįstai valdžios komandai. Tokiu būdu gimsta įvairūs nepageidaujami santykiai mokyklos bendruomenėje, ypač tarp administracijos ir mokytojų, kitų darbuotojų. Nors krikščionišku požiūriu kiekvienas pavaldinys privalo būti klusnus savo vadovui ir vadovautis visų dirbančiųjų solidarumu, tačiau dažnai atsitinka kiek kitaip. Pavyzdžiui, kaip liaudišku žargonu sakoma, sudaromos sąlygos vadinamam „malkų krovimui“ ant vieno darbuotojo pečių. Taip klostosi ne bendradarbiavimu ir tarnavimu pagrįsti santykiai, bet kyla dažni konfliktai, kuriuos bandoma visaip pridengti. Prieinama iki kaltinimų pareigų neatlikimu ar net iki tokių „nepaklusnių“ darbuotojų atleidimo. Tai lemia abipusis savanaudiškumas, perdėm įtakos turintys piniginiai klausimai ir visoks materializmas, valdžios puikybė, bet ir darbuotojų nepaklusnumas racionaliems vadovo sprendimams. Tiek vadovas, tiek pavaldinys savo sprendimuose neturėtų elgtis taip, kad kiekvienas nenorėtų būti jo vietoje. Tam reikalingas visų, visos pilietinės visuomenės ugdymas ir ugdymasis. Iš tikrųjų visi darbuotojai privalėtų vadovautis krikščioniškais subsidiarumo ir solidarumo principais**, kuriuos sutartyse pasirašė Lietuva, stodama į Europos Sąjungą.
Kaip tai pakeisti, kaip reformuoti mokyklą, kad ji išugdytų taikius ir nuolankius žmonių santykius? Aišku, negalima priversti laisvo žmogaus sekti Kristų, nes kur yra prievarta, ten baigiasi meilė. Tam reikia nuo mažumės išauklėto žmonėse krikščioniško nesavanaudiškumo, teisingo santykio tarp asmens laisvės ir tarnystės bendruomenei supratimo, kurį atnešė Jėzus Kristus, iš tikrųjų – Vakarų civilizacijos pokyčių. Tokiam žmonių auklėjimui ir turi pasitarnauti Lietuvos švietimas, pratęsdamas tėvų teikiamą krikščionišką vaikų auklėjimą šeimose. Sekimas Kristumi ateina iš garbingos tautos šaknų, siekiančių net karaliaus Mindaugo laikus, kada Lietuva pasirinko Vakarų krikščionybės kelią. Žmogaus romumas, nuolankumas ir gailestingumas šio kelio tikslo bruožai. Blogį nugalėti gerumu – tokį kelią paliudijo ir mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis, o skaisčios meilės ir pasiaukojimo už Tėvynę – šventasis Kazimieras. Žvilgtelėkime dar plačiau. Kaip mūsų karaliaus Mindaugo kelias krikščionybėn galėtų atsispindėtų šiandien, ypač siekiant pasaulyje taikos bei Lietuvos kaip ES narės poveikiui tarptautinėje erdvėje? Atvykęs į Lietuvą popiežius Pranciškus turėjo mums svarbią misiją, kad puoselėdami savo gražias krikščioniškas lietuviškas tradicijas, svetingumą taptume „tiltu tarp Rytų ir Vakarų krikščioniškų civilizacijų“. Bet mes, kovodami už Lietuvos laisvę to ir siekėme, bet de jure, bet de fakto iki šiol dar neturime...
Vilnius - Dieveniškės, 2022 - 2023 m.
*Stebiuosi valdančiųjų liberalų iniciatyvomis ir planais, iš tikrųjų nukreiptais prieš vieną iš Lietuvos valstybingumo institucijų - pilietybę. Juk niekas nedraudžia ir dabar Lietuvos piliečiams išvykti ir kurį laiką gyventi ir dirbti užsienio šalyse, pasitarnaujant ne tik sau, bet ir savo šeimai, savo Tėvynei, išsaugant vieną Lietuvos pilietybę. Tačiau nesuprantama liberalų noras mūsų piliečiams sudaryti kuo palankesnes sąlygas išvykti iš Lietuvos ir nebegrįžti, tarnauti kitai valstybei, turtams ir malonumams, kurie, beje, yra labai trapūs. Tokių „dvigubų piliečių“ statistika Lietuvos atžvilgiu yra negailestinga: su laiku jie ištirpsta kitos šalies piliečių bendruomenėse. Jei tu myli Tėvynę atvyksi ir balsuosi už Jos reikalus Lietuvos ambasadose, bet kam reikia lietuviui rinkti valdžią kitoje šalyje ar naudotis svetimais kitos šalies žmonių sukurtais ir uždirbtais resursais? Tiesoje gyvenančiam žmogui tai yra amoralu. Kyla tik klausimas pačiai mūsų valdžiai, tai kam tarnaujate Jūs? Ar Lietuvai ir Jos piliečiams, ar pataikavimui atskirų žmonių užgaidoms, pastūmėdami juos į neapibrėžtą situaciją savo Tėvynės atžvilgiu? Išsaugokime vieną Lietuvos pilietybę, kuri apjungia įvairių tautų Lietuvos piliečius, kad vieningai dirbtume bendram Lietuvos Tėvynės labui. Be abejo, iš kitos pusės, privalome viską daryti, kad Lietuvos pilietybė, įgyta gimimo metu, būtų išsaugota ir mūsų tauta nemažėtų. Vyskupai prašo, kad čia pasitikėtume Dievo Apvaizda, kurios globą ne kartą patyrėme savo Tėvynės istorijoje.
** Mūsų sutartis su Europos Sąjunga yra pagrįsta esminiais Subsidiarumo ir Solidarumo principais. Subsidiarumas – organizacinis principas, teigiantis, kad aukštesnio lygio organizacijos neturi kištis į žemesnio lygio organizacijos veiklą, bet turi joms padėti vykdyti šią veiklą. Dėl to šis principas draudžia priskirti aukštesnio lygio organizacijai funkcijas, kurias gali atlikti žemesnio lygio organizacija. Subsidiarumas laikytinas universalia priemone reguliuojant įvairaus lygio ir pobūdžio procesus bei valdymo sistemas tiek globaliu, tiek ir lokaliu mastu. Subsidiarumo koncepcijoje pabrėžiama valstybės pareiga padėti asmeniui sutelkti jėgas savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, tuo būdu palaikant asmens iniciatyvas ir jo individualumą. Valstybės valdyme šis principas reiškia visų valstybės organizacinių struktūrų pajungimą pagrindiniam tikslui – padėti asmenims įgyvendinti jų teises bei užtikrinti jų teisėtų interesų apsaugą, palaikyti laisvų ir atsakingų piliečių taikų bendradarbiavimą, jų savaveiksmiškumą ir solidarumą kuriant visų gerovės valstybę. Taigi, sąveikaudamas su kitais krikščioniškos moralės principais (solidarumo, visuotinės gerovės, prigimtinių žmogaus teisių gerbimo), subsidiarumas bažnyčios filosofijoje įprasmina socialinės būties harmoniją, nubrėždamas aiškius individo, visuomenės ir valstybės elgesio standartus ir jų sambūvio formas siekiant socialinės gerovės tikslų (pagal V. Kondratienė „Subsidiarumo principas ir jo taikymas valstybės valdymui ir vietos savivaldai“).
