Mes dažnai manome, kad galia, turtai, ir malonumai gali patenkinti mūsų giliausius troškimus, nors iš tiesų mūsų širdis trokšta ne ko kito, o meilės (Dr. Henry Cloud ir Dr. John Townsend). Meilę, kurios mes trokštame pasauliui parodė Jėzus Kristus. Apaštalas Jonas pirmajame savo laiške rašydamas apie Kristaus mirtį (dėl meilės už brolius, kaip sakė pats Jėzus) kviečia ne tiek juo žavėtis, kiek sekti: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16). Sekimas Kristumi sąlygojo visos Vakarų civilizacijos atsiradimą. Šiandien per Gerąją Naujieną sprendžiasi ir mūsų asmeninis, ir mūsų šalies likimas. Prieš tai buvusi Europoje Graikijos kultūra negalėjo to duoti. Pradžią dabartinei didžiai Vakarų civilizacijai, apėmusiai visą pasaulį, davė Kristaus Geroji Naujiena. Todėl šiandieninėje Vakarų kultūroje atsisakymas Kristaus mūsų civilizaciją grąžina 2000 su viršum metų atgal į praeitį. Europa be Kristaus jau yra tapusi „nuskinta gėle“ be savo šaknų: nors matome, jog ji šiandien dar žydi, bet rytoj jau vysta ir džiūsta. Be šaknų augalas negali gyvuoti, nes šios „gėlės” šaknys yra Geroji Naujiena. Senovės graikų filosofai, mokslo požiūriu buvo nuostabūs savo filosofijų darbais, bet juos palyginus su Kristaus atnešta Gerąja Naujiena, yra tik „tušti dūžtantys indai“, nes juose nėra dieviškos meilės, kurios trokšta žmogus. Protas be širdies nėra civilizacijos išmintis.
Tikėjimas į Jėzų Kristų išryškina kiekvieno žmogaus asmens sielą ir kūną, parodo jų unikalumą, skirtingumą, savitą grožį, su savo Dievo duota charizma tarnystei kitiems. Dėl išryškintų asmenybių žmonių bendruomenė Kristuje tampa ne vienalyte, bet vienove įvairovėje. Nors asmenybės bendruomenėje yra vienodos tame pačiame tikėjime į Jėzų Kristų, kaip žvaigždės danguje šviečia bendrai, bet kiekviena jų išlieka skirtinga, nes ir žvaigždės Visatoje tarnaudamos pasauliui savo grožiu, bet kiekviena jų yra skirtingos savo prigimtimi, dydžiu ar forma, nes jos gali būti planetos, saulės ar didžiulės galaktikos, žvaigždžių spiečiai...
Aleksis de Tokvilis: Laisvė negali būti įtvirtinta be moralės, o moralė be tikėjimo.
"Jau XIX a. filosofas mąstytojas Tocqueville* pastebėjo, kad pati demokratinė visuomenė pati iš savęs negali išspręsti žmonių dvasinio ugdymo problemų. Todėl demokratija negali būti be religijos. Kitaip demokratija, išnaudojus visus dvasinius resursus, paveldėtus iš praeities, taptų nauja vergove, kur į pirmą vietą iškeliamas materializmas ir kūno malonumai. Tačiau svarbiausi žmogaus gyvenimo aspektai -- dvasiniai. Žmogus, skirtingai nuo kitų gyvių žemėje sprendžia dvasinius dalykus, pavyzdžiui, gyvenimo prasmės klausimą. Per išugdytą dvasią pasireiškia tokios žmogaus asmens sielos gėrio ir grožio vaisiai kaip gerumas, gailestingumas, meilė, ištikimybė... Tai ugdo žmonių tarpusavio bendravimas. Individualizmas uždaro atskirą asmenį į kiautą, atriboja jį nuo bendruomenės, todėl žaloja, pakerta žmonių dvasią. Demokratija be dvasios iškreipia meilės supratimą ir padaro ją instinktu. Ši santvarka be Bažnyčios nežino, kaip žmogaus dvasinį gyvenimą kelti. Savaime šis gyvenimas nekyla, todėl demokratija gali griauti ir naikinti žmogaus dvasią, atbukinti visuomenę. Tai gali baigtis pilietinės visuomenės moraliniu išsigimimu ir pačių piliečių degradacija. Be gero žmogaus negali būti ir geros santvarkos. Demokratija nedraudžia, bet ir neskatina. Būtina suvaldyti ir drausminti mintis. Demokratijos žmogaus dvasios nuosmukį gali įveikti tik Bažnyčia per šeimą, visuomenės ugdymą. Todėl demokratinėje visuomenėje valstybės švietimas privalo būti atviras Bažnyčios teikiamam religiniam žmogaus dvasios ugdymui." - citata iš 2022 m. sausio mėn. 21 d. "Katalikų medijų centro“ kanale, kur prof. dr. Alvydas Jokubaitis vedė paskaitą „Kodėl demokratijos laikais sunku ugdyti žmonių dvasinį gyvenimą?“ (Šiluvos deklaraciją apmąstant). Vaizdo įrašo URL: https://www.youtube.com/watch?v=aZ3uOxLtWD4
