Vienas gerbiamas pedagogas labai aiškiai išsakė savo nuomonę apie šiandieninį švietimą Lietuvoje. Buvo kalbama apie popamokinę veiklą, bet, manau, tai būdinga visam Lietuvos švietimui: „Mokyklose veikia būreliai, tik mažai yra norinčių juos lankyti, geriau rūkyti ir gerti alų pakampėse, o čia reikia dirbti, bet dirbti Lietuvoje niekas nebenori, geriau gauti grynus pinigus ir kuo daugiau. Priežastys slypi giliau. Sportuoti mokiniai gali ir dabar, jei tik nori, bet tokių mažuma. Nėra noro. Kaip sužadinti norą? Štai kur esminis klausimas.“ Kokia yra Lietuvos švietimo situacija ir kaip sužadinti mokinių motyvaciją, norą mokytis, veikti, sportuoti? Kokia yra Lietuvos švietimo edukologinė (mokslinė) ir pedagoginė (praktinė) situacija dėl mokinių motyvacijos ir kaip būtų galima ją iš esmės tobulinti? Buvau Anglijoje, Londone. Teko susipažinti su šios šalies švietimo sistema. Tuo, ką gera sužinojau šiuo klausimu, norėtųsi pasidalinti ir iš to pasimokyti.
Anglijoje mokinių ugdymo motyvacijos situacija visiškai kitokia, sakykime - priešinga. Vaikai bei jų tėvai Londono savivaldybės mokyklomis labai patenkinti: vaikai neskuba po pamokų bėgti į namus, sako, kad mokyklų pedagogai turi didesnį autoritetą nei jų tėveliai. Anketiniai tėvelių apklausų duomenys tai patvirtina. Anglai ugdo savo vaikus, pasiremdami savo ilgamete krikščioniška tradicija: savivaldybių mokyklose kabo kryžiai, per religines šventes vyksta vaikų Šv. Kalėdų, Šv. Velykų vaidinimai, į mokyklą atvyksta parapijos anglikonų pastorius, vyksta labai glaudus bendradarbiavimas su tėveliais. Įdomu, kad tokias mokyklas gausiai renkasi ir Londone gyvenančių musulmonų bei įvairių tautinių bendrijų narių šeimų tėveliai. Čia jie nėra kaip nors išskiriami, siekiama juos integruoti į krikščionišką šalies bendruomenę ir kultūrą. Jie tikrai nori būti šios orios šalies piliečiais. Vasaros atostogos būna labai trumpos - apie 40 dienų, taip pat atostogaujama po religinių švenčių žiemą ir pavasarį, taigi dirbama palyginti daug ir ilgai. Edukologijos mokslo prasme čia mokyklos nepatyrė didelės kaitos ir yra klasikinio ugdymo tipo, ten ir šiandien veikia taip vadinamas pilnas ir proporcingas ugdymo modelis: KŪNO FIZINIS LAVINIMAS, kad vaikai būtų sveiki ir gražūs, darbštūs; KULTŪRINIS lavinimas – mokslinis, dorinis ugdymas, muzikinis lavinimas, įvairių kitų dalykų mokymas, kad vaikai būtų išprusę visose gyvenimo srityse; RELIGINIS UGDYMAS formuojant KRIKŠČIONIŠKĄ PASAULĖŽIŪRĄ, dvasingumą (maldos prieš pamokas, pietus, už kitus asmenis ir pan.), kad būtų mylintys Dievą ir artimą, savo šalį, įgytas žinias ir gebėjimus panaudotų geriems, o ne blogiems tikslams. Kaip rodo tyrimai, Anglijoje vaikams patinka tokios mokyklos, neskuba bėgti namo. Pagrindinė priežastis, manau, yra ugdymo harmonija. Pirmiausia, sudaromos sąlygos į kiekvieną mokinį žiūrėti kaip į asmenybę (nedidelės klasės, kuriose dirba po kelis ugdytojus). Antra, ugdytinio, kaip asmens, kūną, dvasią, protą, jausmus lavina proporcingai subalansuotas, taip vadinamas pilnutinis ugdymas. Mokyklos formuojamoje asmenybėje dominuojančią vietą užima protas, po to seka valia, kuri pritaria proto pažinimui, o jausmai, emocijos džiaugiasi. Kiekviena ugdoma asmenybė privalo suprasti amžinybės perspektyvą, nes sielų išganymas yra aukščiausias įstatymas. Šitokio ugdymo rezultatas - mokiniai jaučia pasitenkinimą, džiaugsmą, nes patenkinami jų sporto, pažinimo, bendravimo, kūrybos, muzikiniai, religiniai poreikiai. Mokiniai nepavargsta, nenukenčia jų psichinė pusiausvyra, nes nebėra to per didelio jų proto jėgoms apkrovimo, o šis darbas derinamas su mokinių kūno lavinimu bei Šv. Rašto pažinimu, religiniu mokymu, džiaugsminga ir patrauklia muzika, prasmingu ir džiugiu švenčių poilsiu.
Savo pateiktu pavyzdžiu su Londono „All Saints“ bendrojo lavinimo mokykla norėjau parodyti ir pasakyti, kad visoje šioje šalyje tradiciniu krikščionišku auklėjimu remiasi dauguma UK savivaldybių mokyklų. Įvertinkime šią patirtį. Pradėkime nuo KARDINALIOS – ESMINĖS ŠVIETIMO KAITOS, IŠPILDANČIOS VISUS šiuos EDUKOLOGIJOS MOKSLO DĖSNINGUMUS. Mes turime klasiką A. Komenskį, taip pat ir savo Lietuvos edukologijos tėvus mokslininkus prof. S. Šalkauskį, A. Maceiną. Jų skelbtos švietimo idėjos yra iki šių dienų gyvos bei moderniai įgyvendintos tokioje išsivysčiusioje Vakarų šalyje kaip UK (United Kingdom). Mums tereikia vadovaujantis jų logika ir išmintimi, atsinaujinant ne „šiuolaikiškumu“ užmaskuota kokia nors liberalia vartotojiška ideologija, bet pažangiais iš pasaulio šalių švietimo patirties kylančiais ir edukologijos mokslo tyrimu pagrįstais laimėjimais. Koks gali būti šių dienų švietimo idėjos įgyvendinimo kelias? Lietuvos vyriausybių švietimo politika moksliniu pagrindu turėtų būti vykdoma nuosekliai, pradedant nuo savivaldybių lygmens švietimo sistemos organizavimo ir planavimo, kur būtų vadovaujamasi bendruoju visuomenės gėriu. Didžiausi svertai, kalbant apie mokyklų teikiamą pasaulėžiūrą, turi būti atiduoti mokinių tėvams, nes valstybė neturi ne tik religijų, bet ir laisvamanybės monopolio. Todėl visų pirmiausia turi būti realizuota konstitucinė tėvų teisė „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (pagal LR Konstitucijos 26 sr. 5 dalį). Atsiremiant į šį švietimui esminį Lietuvos Konstitucijos straipsnį, turėtų būti sukurta mokslinė Lietuvos švietimo koncepcija, tobulinami Švietimo įstatymai ir praktinės Bendrosios ugdymo programos. Šiuose pagrindiniuose švietimo sistemos dokumentuose turėtų būti pagarbiai paminėtas mūsų krikščioniškasis paveldas, kuriuo „pagal nutylėjimą“ būtų remiamasi auklėjant jaunąją kartą, mokykloje tęsiant tėvų namuose pradėtą ugdymą. Šią nuostatą galima būtų vertinti kaip tam tikrą įpareigojimą ugdytojams, kad visa Lietuvos švietimo sistema būtų sąlygota edukologijos mokslo principų, kurie teiktų kryptingą iš „tautos protėvių šaknų“ ateinantį dorinį jaunuomenės auklėjimą. Ugdymo metu teikiama pasaulėžiūra mokinį turi vesti į jo dvasios šventovę. Iš kitos pusės, tai nebūtų palikta vien tik asmeninei ugdytojų iniciatyvai, nes gyvendami sekuliarioje visuomenėje iš tikrųjų galime turėti įvairios pasaulėžiūros pedagogų. Todėl labai svarbu, kad mokykloje įvairiomis ugdymo priemonėmis būtų nuolat palaikoma tokia švietimo sistemos terpė, kuri būtų grindžiama doriniu ugdymu Europos ir Lietuvos tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis, ateinančiomis net nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo laikų. Tai turėtų būti svarbiausia sąlyga pedagogui sėkmingai darbuotis mokykloje. Tuomet tokiai sukurtai švietimo sistemai pedagogų atžvilgiu belieka pasitikėjimo jais, jų kompetencija ir jų noru mokyti, lavinti ir auklėti vaikus kelias. Kadangi konkrečią mokyklą ir jos teikiamą ugdymą pirmiausia renkasi tėvai, reikia sukurti teise pagrįstus mechanizmus tėvams pasirinkti, steigti ir prižiūrėti savivaldybės mokyklą. Tokia mokykla, veikianti išimtinai pagal edukologijos mokslo principus negalės toleruoti jokios „pasaulėžiūros iš gatvės“, kur fetišizuojamas smurtas, malonumų ieškojimas, pinigų stabai ar kita. Nuo ugdymo galimų klaidų galės saugoti ir nuolatinis ryšys su mokinių tėvais, periodiška mokyklos administracijos ataskaita ir auditas, viešai pateikiami tėvų apklausos rezultatai, į kuriuos mokyklos vadovai privalės atitinkamai sureaguoti ir nedelsdami atsakyti. Krikščionišku požiūriu tikroji mokyklos hierarchijos, valdančiųjų misija - pasitarnauti visiems bendruomenės nariams, pradedant nuo silpniausiųjų ir požiūrio į kiekvieną mokinį, kaip į asmenį. Straipsnį baigsiu gražiu ir prasmingu palinkėjimu, kurį išgirdau paskaitoje iš mūsų kaimynų svečių - Suomijos edukologų, kad santykiuose tarp mokyklos administracijos, tėvų bei mokytojų, „žvaigžde“ tebūna tėvai ir pedagogai, ir jų „žvaigždė“ bus tuo ryškesnė, kuo mokytojai bus profesionalesni, geresni savo profesijos žinovai, patarėjai. Mokyklos viduje „žvaigždėmis“ visuomet išliks mokiniai, ypač silpniausieji ar turintieji kokią nors fizinę negalią.
Išvada: Švietimo teikiama pasaulėžiūra negali būti neutrali (edukologijos mokslo imanentinis dėsnis) arba „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Lk 11,23).
Kadangi gyvename europietiškos kultūros terpėje, manau, kad švietimas turėtų glaudžiau bendradarbiauti su tradicine Europoje ir pas mus krikščionių Bažnyčia. Aišku, tą bendradarbiavimą turėtų inicijuoti mokinių tėvai, nes konstituciškai valstybė neturi ne tik kokios nors religijos, bet ir laisvamanybės monopolio. Švietimo reformos iniciatoriai turi suvokti, kad edukologija kaip mokslas turi savo imanentinius dėsningumus, principus, kurie sako, kad edukologijoje pasaulėžiūros srityje neutralumo nėra ir niekada negali būti, kad ir labai kai kas norėtų tai įteisinti. Net ir atskiro pedagogo „neutralumas“ pasaulėžiūrai tėra tik fikcija. Pavyzdžiui, gamtos moksle fizikoje tai būtų toks pat nonsensas, jei nebūtų pripažįstama laisvo kritimo pagreičio konstanta - g ar kokia kita fizikinė konstanta. Mokslo teorija neatitiktų praktikos. Nepalikdama švietimo politinių ideologų savivalei, mūsų Konstitucija šį klausimą išsprendžia teisingai: Konstitucija ugdymo kryptį siūlo rinktis šeimai, tėvams pagal savo įsitikinimus. Taigi tik tėvai gali rinktis ir savo įsitikinimais pagrįsti būsimą švietimo pasaulėžiūros principo strategiją. Kadangi statistiškai apie 80 proc. Lietuvos piliečių yra katalikai, galima demokratiškai, pagal daugumos piliečių principą, rinktis glaudesnį švietimo bendradarbiavimą su Bažnyčia ir tokiu būdu išgelbėti Lietuvos švietimą nuo dar didesnės krizės. Kaip pavyzdys - Londono savivaldybės mokyklos, kurios remiasi savo ilgamete krikščioniška patirtimi, kur mokinių auklėjime pateikiamas Kristaus idealas. Atsižvelgdamos į visus edukologijos mokslo dėsningumus, mokyklos tampa populiarios, įdomios, vaikai mėgsta tokias mokyklas, jas renkasi net kitų tikybų (musulmonų) tėvai, kurie nori integruotis į orią UK kultūrą ir valstybę, kuri iš esmės yra krikščioniška. Jei mes priklausome Vakarų Europai to negalima pamiršti, privalome nutraukti ateistinės kultūros gniaužtus, kurie pas mus užsilikę nuo sovietmečio. Man kaip pedagogui yra gėda dėl tokios mūsų apgailėtinos švietimo padėties ir švietimo vadovų neveiklumo. Deja tuo parodome, kad mes nemylime nei savęs, nei savo vaikų, nei Lietuvos savo Tėvynės. Dekalogas ir gyvas Kristaus idealas (Jis - istorinis asmuo) nei netikinčio, tuo labiau tikinčio į Dievą žmogaus moralei neprieštarauja. Panaikinti įsivyravusią stagnaciją švietime reiškia reformą pradėti nuo moralės, o ne vien nuo gausių pinigų, skiriamų švietimui. "Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto" (Lk 11,23), - sako Kristus.
- Video medžiaga iš All Saints Primary school. Filmuota 2013 m. vasarą Londone, UK: https://youtu.be/RqW1CZxBft8
