Šv. Raštas apie Dievo karalystę žemėje ir šv. Pranciškaus liudijimas.
„Dievo karalystė nėra valgio ar gėrimo dalykas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (Rom 14, 17 - 19). „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 20–25 ). Dievo karalystės kūrimo žemėje gyvas liudijimas yra šv. Pranciškaus pavyzdys.1205 m. Šv. Damijono bažnytėlėje Pranciškus Asyžietis išvysta regėjimą, kurio metu Kristus pakviečia jį eiti ir atstatyti Bažnyčią. 1223 m. parašo galutinę pranciškonų ordino regulos redakciją, kurią savo bule „Solet annnuere“ patvirtina popiežius Honorijus III. Tais pačiais metais šv. Pranciškus sukuria prakartėlę. 1224 m. ant La Vernos kalno gauna stigmas − Kristaus kančios žaizdas savo kūne. 1225 m. - kūrinijos giesmės šventimas, 1226 m. - Pranciškaus Asyžiečio Velykų (Tranzito) šventimas. Šv. Pranciškaus dvasingumu paremti įsteigti trys pranciškoniškosios šeimos ordinai: I. Mažesniųjų brolių ordinas (OFM), Mažesniųjų brolių konventualų ordinas (OFM Conv) ir Mažesniųjų brolių kapucinų ordinas (OFM Cap). II. Šv. Klaros Neturtėlių seserų ordinas. III. Pasauliečių pranciškonų ordinas (OFS) ir Trečiasis reguliarusis ordinas (TOR). Pranciškoniškasis jaunimas (Jaupra, Youfra) yra Pasauliečių pranciškonų ordino dalis.
Bernardinų vienuolynų LDK žemėlapis (1760 m.)
Katalikiškai Lietuvos karalystei - 770 metų!
1251 m. liepos mėn. 17 d. popiežius Inocentas IV tuoj po Mindaugo krikšto savo bule Lietuvą paskelbė Katalikiška Lietuvos karalyste. Svarbų vaidmenį Lietuvos krikštijimo pradinėje stadijoje atliko vienuoliai pranciškonai. Popiežiaus paskelbta žemiška karalystė - aliuzija į Dievo karalystę žemėje visai tautai išganyti, kad jos nariai Dievo malone, pradedant jau čia - žemėje, o po šios laikinos kelionės pabaigos - danguje pasiektų pilną savo laimę, būdami kartu su Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Dievo Motina Švč. M. Marija. Per karaliaus karūnaciją, įteikiant Žemę simbolizuojantį rutulį su viršuje esančiu kryželiu, sakoma, kad šio pasaulio karalystės tampa mūsų Dievo Jėzaus Kristaus Karalyste. Visi žmonės Jėzuje Kristuje yra lygūs, nes tampa Dievo vaikais. Visus religinius, socialinius ar lyties skirtumus pranoksta aukščiausia Dievo vaikus vienijanti malonė: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3,28). Taigi katalikiškos karalystės karalius nėra (pagal Jn 14,30) šio pasaulio kunigaikštis (valdovas), kuriam tarnaujama, bet savo įžadais šis karalius tarnauja savo tautai ir savo katalikiškąjam tikėjimui - Kristaus Evangelijai skelbti. Statomos bažnyčios, steigiamos parapijinės bendruomenės. Šiandien Lietuvos Respublikos ir Vatikano tarpusavio susitarimu Katalikų Bažnyčia ir valstybė veikia kaip atskiros nepriklausomos juridinės institucijos, kartu bendradarbiaudamos švietime visų Lietuvos piliečių labui ir gerovei. Šios Lietuvos Respublikoje įgyvendintos nuostatos, santykiuose tarp Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčiai leidžia laisvai veikti, vadovaujantis savo kanonais. Pijaus XI Enciklika „Quas primas“ mini, kad „gėdingai klystų, kas ginčytų žmogaus Kristaus valdžią visiems pilietiniams dalykams, nes jis yra gavęs iš Tėvo absoliučią teisę į kūrinius, ir visa yra pavesta jo sprendimui. Tačiau kol gyveno žemėje, jis visiškai susilaikė nuo tokios valdžios vykdymo, ir nors tuomet niekino žmogiškų dalykų turėjimą bei rūpinimąsi jais, leido ir šiandien tebeleidžia juos jų savininkams.“ Kristus vadovauja Bažnyčiai ir valdo Visatą ne iš šio pasaulio, todėl „nesigviešia mirtingų dalykų tas, kuris dovanoja dangaus karalystę“ (Himnas Crudelis Herodes Epifanijos oficiume).
Apie karaliaus Mindaugo žemių užrašymus Ordinui
Livonijos ordinas buvo Mindaugo vasalas nuo tų žemių, kurias Mindaugas jam užrašė. Mindaugas išsaugojo savo siuzerenitetą toms žemėms – donaciniuose aktuose nurodyta sąlyga, kad Ordinas už jas privalės tarnauti Mindaugui. 1253 m. akte aiškiai nurodyta, kad žemės suteikiamos su ta sąlyga, kad patys broliai asmeniškai ir su saviškiais savo išlaidomis materialiu kalaviju, pagalba ir patarimu (auxilio et consilio) mums ir mūsų karalystės teisėtiems įpėdiniams amžinai tarnaus [kovojant] prieš mūsų ir tikėjimo priešus. Žinoma, pats Ordinas savo teritorijoje dėl to nepasidarė Mindaugo vasalu. Tiesiog Mindaugo užrašytos žemės tapo savotišku Mindaugo ir Ordino kondominiumu. Tai rodo ir Lietuvos vyskupo valdų paskyrimas toje pačioje teritorijoje – vyskupo valdos turėjo būti būtent Lietuvoje, o ne Ordino teritorijoje. Jos turėjo garantuoti, kad Ordinui užrašytų žemių statusas nesikeis. Pagal straipsnį "Vorutoje" (2010 01 10).
Paminklo Katalikiškai Lietuvos karalystei atminti pastatymas
Pirmajame etape buvo pastatytas ir pašventintas paminklinis akmuo, skirtas Katalikiškos Lietuvos karalystės 770 metų nuo jos įkūrimo prisiminimui. Tautodailininko Petro Kiseliūno padarytas paminklas pastatytas Šalčininkų rajono, Dieveniškių seniūnijos, Krakūnų kaime, Kaštonų g. 32 privačioje sodyboje pagal normatyvinį leidžiamą atstumą nuo pagrindinio kelio. Primename, kad Šalčininkų rajono savivaldybė 2009 m. priėmė Kristaus Karaliaus Intronizacijos (išvertus iš lotynų k. thronus - sostas) aktą - jo iškilmingą paskelbimą valdovu ir globėju.
Laisvą visuomenę lemia mūsų moralė
Iš tautos pavirtome paskiromis grupėmis, dažnai žvelgiančiomis viena į kitą priešiškai ir matančiomis grėsmes. Regint visus šiandienos iššūkius – visuomenių susiskaldymą, nelygybę, neapykantos proveržius ir kt. klaidinga manyti, kad problemas galime išspręsti vien atlikę pokyčius politikoje ar ekonomikoje. Tai nutinka, kai tariame, kad visi moraliniai argumentai tėra subjektyvaus požiūrio išraiška ir nuomonė. Tačiau laisva visuomenė yra ne techninis, o moralinis pasiekimas. Laisvai visuomenei svarbūs santykiai, įpročiai, tradicijos nesusiklosto savaime, o yra švietimo, socialinių institucijų kūrimo rezultatas. Laisva visuomenė nėra ta, kurioje vieno laisvės ir teisės sukelia kitų neapykantą, kur kito teises tenka nuolatos ginti nuo į jas besikėsinančiųjų. Kito laisvė palaikoma ne sankcijų grėsme, o yra moralinė norma, įprotis. Didžioji dalis šiandien mus audrinančių klausimų – nuo švietimo sistemos reformos iki aibės kitų – yra ne techniniai, o moraliniai. Tad svarbu mokytis argumentuotai diskutuoti moralės klausimais, kad viskas nepaskęstų triukšme, kur kiekvienas šaukia „aš teisus, nes aš taip manau“. Arba dar blogiau, kad debatai nevirstų raganų medžiokle ir atpirkimo ožių paieška, kai žmogaus teisių, tolerancijos „gynėjai“ nebetoleruoja nieko, kas nukrypsta nuo jų pačių įsitikinimų. Popiežius Pranciškus čia sako, kad žmogaus teisių kultūrą reikia pagilinti, nes neretai jomis piktnaudžiaujama, reikalaujant individualistinių teisių, nepaisančių nei pareigų, nei socialinio konteksto: „Jei kiekvieno teisė darniai neorientuota į didesnį gėrį, ji galiausiai imama suvokti kaip neribota ir virsta konfliktų bei smurto šaltiniu.“ Šiandien kraštutinis individualizmas pradeda užgožti bendruomeniškumą, kurio pagrindu gyvuoja tautos ir jų suverenitetą saugantis valstybingumas. Bendruomeniškumo griovimas nekyla iš visos krikščioniškos Vakarų kultūros, nėra Jos dalis, bet ateina iš marksizmo - šių dienų liberalmarksistinės ideologijos. Tokia individualistinė ideologija, paremta etiniu reliatyvizmu, pamažu tampa globalia, o bendruomenių nebegalima apginti net ir teisinėmis priemonėmis. Todėl liberalmarksizmas kaip kraštutinė individualistinė ideologija jau tapo nusikalstama ne tik prieš konkrečią bendruomenę, tautą, bet ir prieš visą žmoniją. Iš tikrųjų ši ideologija visiškai neatstovauja nei tikrosios demokratijos, nei prigimtinių žmogaus teisių, kurios gerbia bendruomeniškumą, kolektyvą, o Bažnyčia žmonių bendruomeninei kultūrai net teikia pirmenybę. Kur pasauliui išeitis? Pagal šių dienų mąstytoją Saksą (čia naudojamos citatos iš bernardinai.lt), norėdami išlikti turime galvoti ne tik apie politiką, ekonomiką, bet ir moralinius dalykus. Visus mus apjungti gali moralė. Tuo pačiu melskime, kad mūsų moralė netaptų konjunktūriška, laikina, prisitaikiusi prie esamos viešos „visuomeninės” politinės ir vartotojiškos kultūros. Galų gale tokia „demokratijos” grimasa žmogų ir tautą atveda prie tuštybės ir nusivylimo, o godumas turtui gali net pražudyti: (1Tim 6, 9-10, Jok 5, 1-6). Tegu mūsų sąžines ugdo Šv. Raštas, Dekalogas ir jau daugiau kaip 2000 metų patirties turintis Katalikų Bažnyčios mokymas, skelbiantis pasauliui Kristaus Gerąją Naujieną. Čia slypi atsakymas kaip sukurti harmoniją tarp žmogaus asmens laisvės ir būtino jam bendruomeniškumo. Jėzus čia kalbėjo: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31-32). Išmintingas, kuris klauso savo Ganytojo – vyskupo, klusnaus popiežiaus valdžiai ir jo padėjėjų kunigų. Ir mes tapkime Jėzaus mokiniais, nebevergaukime nuodėmei (Jn 8, 34). Persekiojimuose per ištikimųjų Viešpačiui lūpas kalbės mūsų Tėvo dvasia (Mt 10, 16–23).
Mindaugo svarba Lietuvos švietimui
Mes dažnai manome, kad galia, turtai, ir malonumai gali patenkinti mūsų giliausius troškimus, nors iš tiesų mūsų širdis trokšta ne ko kito, o meilės (Dr. Henry Cloud ir Dr. John Townsend). Meilę, kurios mes trokštame, simbolizuoja Kristaus kryžius. Jėzus atidavė savo gyvybę už mus, kad pasaulį išgelbėtų nuo pražūties. Šiuo parodytu Dievo meilės pavyzdžiu, mes turime sekti ir mylėti vieni kitus. Todėl santykyje su Kristumi sprendžiasi mūsų asmeninis, šalies, Europos ir pasaulio likimas. Pakalbėkime ne apie mūsų švietimo kiekybę - biudžete skiriamas pinigines lėšas, mokyklų pastatų renovaciją ar mokytojų algas, bet APIE ŠVIETIMO KOKYBĘ, kurios siekia ugdytojai.
Aktualu apie Mindaugą ir Lietuvos krikštą
Pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo apsisprendimu Lietuva pasirinko Vakarų krikščionybės kelią. Liepos 6 - Valstybės dieną minint pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnaciją oficialiai švenčiama Lietuvos valstybinė šventė. Dviem metais anksčiau - liepos 17 d. popiežius Inocentas IV bule Lietuvą paskelbė katalikiška karalyste. Lietuva tapo Vakarų Europos krikščioniškų tautų šeimos nare. Tai gali būti švenčiama nepriklausomai nuo valstybinės šventės kaip dangiškasis ženklas. Po Vytauto Didžiojo ir Lenkijos karaliaus Jogailos galutinio lietuvių tautos krikšto, Lietuva Dievo akivaizdoje kaip laisva šalis faktiškai tapo Europos katalikišku kraštu. Iš tikrųjų pirma buvo ne mūsų, o Viešpaties pasirinkimas, įvykęs nuo pat Lietuvos krikšto istorijos pradžios - karaliaus Mindaugo laikų, kai Popiežiaus - Kristaus vietininko žemėje sprendimu buvo įkurta Katalikiška Lietuvos karalystė. Niekas nebegalėjo šio krikščionims džiaugsmingo Viešpaties Pasirinkimo pakeisti. Romos katalikų tikėjimą pagal statistiką šiandien išpažįsta apie 80 proc. Lietuvos gyventojų. Katalikiškas tikėjimas - Dievo dovana, jis tradiciškai yra perduodamas iš kartos į kartą per tėvus kūdikių krikštu, taip, kaip vaikas iš tėvų gauna savo vardą ir pavardę. Sąmoningu krikščionimi kataliku tampame palaipsniui, per visą savo gyvenimą po Viešpaties auklybos ir duodamų išbandymų. Kas šiandien norėtų paneigti šį mūsų tautos amžiną apsisprendimą Dievuje ir istorijos ratą norėtų pasukti atgal, moraliai ar ideologiškai skaldo tautą. Prisiminkime Jėzaus pasakytus perspėjimo žodžius, kad „kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta ir namai grius ant namų“ (Lk 11, 17). Kartu su Dievo Motina Švč. M. Marija - Lietuvos globėja kalbėdami rožinį bei kasdien maldoje nuolat sergėkime mums duotą Dievo malonę - būti krikščionimis ir per Jėzų Kristų - Dievo Sūnų paveldėti amžinąjį gyvenimą. Aplankyk mūsų šeimas ir savo tautą, Viešpatie.
Gyventi dėl Viešpaties.
Kristus, Visatos Valdovas
„Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties. Nes dėl to Kristus ir mirė, ir prisikėlė, ir atgijo, kad būtų ir mirusiųjų, ir gyvųjų Viešpats“ (Rom 14, 7–9).
Kristaus Karaliaus šventė sutampa su paskutiniu liturginių metų sekmadieniu – aliuzija į tai, kad Kristus Išganytojas yra vienintelis istorijos ir visų laikų Viešpats, jam pavaldūs žmonės ir visi kūriniai. Jis yra tikroji Alfa ir Omega (Apr 21, 6). Šventę 1925 metų gruodžio 11 dieną įvedė popiežius Pijus XI, paskelbdamas encikliką „Quas primas“, kurioje jis teigė, kad Kristaus karališkumas neatsiejamai susijęs su katalikų pareiga siekti įgyvendinti katalikiškos valstybės idealą, kovoti su visuomenėje plintančiu laicizmu, pasaulietiškumo pavojais (citatos pagal bernardinai.lt). Tikrasis Karalius – tik Jėzus. Šv. Augustinas, Ep. ad Macedonium, c. III., mums primena, kad tiek pavieniams piliečiams, tiek visai valstybei gerovės ir tikros laimės davėjas: „Ne iš vienur laiminga valstybė, o iš kitur žmogus, nes valstybė yra ne kas kita, kaip sutarianti žmonių daugybė“. Jėzaus Kristaus galioje yra žmonijos visuma: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Viešpatie, Jėzau Kristau, per Savo Kryžių ir Prisikėlimą, visuomet būk mano Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (Jn. 14, 6).
Garbė Dievui: Tėvui, ir Sūnui, ir Šventąjai Dvasiai, kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.
