Vienas gerbiamas pedagogas labai aiškiai išsakė savo nuomonę apie šiandieninį švietimą Lietuvoje. Buvo kalbama apie popamokinę veiklą, bet, manau, tai būdinga visam Lietuvos švietimui: „Mokyklose veikia būreliai, tik mažai yra norinčių juos lankyti, geriau rūkyti ir gerti alų pakampėse, o čia reikia dirbti, bet dirbti Lietuvoje niekas nebenori, geriau gauti grynus pinigus ir kuo daugiau. Priežastys slypi giliau. Sportuoti mokiniai gali ir dabar, jei tik nori, bet tokių mažuma. Nėra noro. Kaip sužadinti norą? Štai kur esminis klausimas.“ Kokia yra Lietuvos švietimo situacija ir kaip sužadinti mokinių motyvaciją, norą mokytis, veikti, sportuoti? Kokia yra Lietuvos švietimo edukologinė (mokslinė) ir pedagoginė (praktinė) situacija dėl mokinių motyvacijos ir kaip būtų galima ją iš esmės tobulinti? Buvau Anglijoje, Londone. Teko susipažinti su šios šalies švietimo sistema*. Tuo, ką gera sužinojau šiuo klausimu, norėtųsi pasidalinti ir iš to pasimokyti.
Anglijoje mokinių ugdymo motyvacijos situacija visiškai kitokia, sakykime - priešinga. Vaikai bei jų tėvai Londono savivaldybės mokyklomis labai patenkinti: vaikai neskuba po pamokų bėgti į namus, sako, kad mokyklų pedagogai turi didesnį autoritetą nei jų tėveliai. Anketiniai tėvelių apklausų duomenys tai patvirtina. Anglai ugdo savo vaikus, pasiremdami savo ilgamete krikščioniška tradicija: savivaldybių mokyklose kabo kryžiai, per religines šventes vyksta vaikų Šv. Kalėdų, Šv. Velykų vaidinimai, į mokyklą atvyksta parapijos anglikonų pastorius, vyksta labai glaudus bendradarbiavimas su tėveliais. Įdomu, kad tokias mokyklas gausiai renkasi ir Londone gyvenančių musulmonų bei įvairių tautinių bendrijų narių šeimų tėveliai. Čia jie nėra kaip nors išskiriami, siekiama juos integruoti į krikščionišką šalies bendruomenę ir kultūrą. Jie tikrai nori būti šios orios šalies piliečiais. Vasaros atostogos būna labai trumpos - apie 40 dienų, taip pat atostogaujama po religinių švenčių žiemą ir pavasarį, taigi dirbama palyginti daug ir ilgai. Edukologijos mokslo prasme čia mokyklos nepatyrė didelės kaitos ir yra klasikinio ugdymo tipo, ten ir šiandien veikia taip vadinamas pilnas ir proporcingas ugdymo modelis: KŪNO FIZINIS LAVINIMAS, kad vaikai būtų sveiki ir gražūs, darbštūs; KULTŪRINIS lavinimas – mokslinis, dorinis ugdymas, muzikinis lavinimas, įvairių kitų dalykų mokymas, kad vaikai būtų išprusę visose gyvenimo srityse; RELIGINIS UGDYMAS formuojant KRIKŠČIONIŠKĄ PASAULĖŽIŪRĄ, dvasingumą (maldos prieš pamokas, pietus, už kitus asmenis ir pan.), kad būtų mylintys Dievą ir artimą, savo šalį, įgytas žinias ir gebėjimus panaudotų geriems, o ne blogiems tikslams. Pati aplinka mokykloje kukli, rami, kontroliuojama nuo išorės, pastatas nedidelis vienaaukštis. Kaip rodo tyrimai, Anglijoje vaikams patinka tokios mokyklos, neskuba bėgti namo. Vaikų motyvacijos mokytis problemų man čia neteko užčiuopti, mokiniai man pasirodė linksmi, aktyvūs, besidomintys, bendraujantys. Pagrindinė priežastis, manau, yra ugdymo harmonija. Pirmiausia, sudaromos sąlygos į kiekvieną mokinį žiūrėti kaip į asmenybę (nedidelės klasės, kuriose dirba po kelis ugdytojus). Antra, ugdytinio, kaip asmens, kūną, dvasią, protą, jausmus lavina proporcingai subalansuotas, taip vadinamas pilnutinis ugdymas. Mokyklos formuojamoje asmenybėje dominuojančią vietą užima protas, po to seka valia, kuri pritaria proto pažinimui, o jausmai, emocijos džiaugiasi. Kiekviena ugdoma asmenybė privalo suprasti amžinybės perspektyvą, nes sielų išganymas yra aukščiausias įstatymas. Šitokio ugdymo rezultatas - mokiniai jaučia pasitenkinimą, džiaugsmą, nes patenkinami jų sporto, pažinimo, bendravimo, kūrybos, muzikiniai, religiniai poreikiai. Mokiniai nepavargsta, nenukenčia jų psichinė pusiausvyra, nes nebėra to per didelio jų proto jėgoms apkrovimo, o šis darbas derinamas su mokinių kūno lavinimu bei Šv. Rašto pažinimu, religiniu mokymu, džiaugsminga ir patrauklia muzika, prasmingu ir džiugiu švenčių poilsiu.
Mano aplankyta Londono „All Saints“ bendrojo lavinimo mokykla ugdyme remiasi tradiciniu krikščionišku auklėjimu, manau, tai daro ne viena UK savivaldybių mokyklų. Įstatymai tai leidžia. Įvertinkime šią gerą patirtį. Pradėkime ir mes nuo KARDINALIOS – ESMINĖS ŠVIETIMO KAITOS, IŠPILDANČIOS VISUS EDUKOLOGIJOS MOKSLO DĖSNINGUMUS. Mes turime klasiką A. J. Komenskį, savo edukologijos tėvus mokslininkus prof. S. Šalkauskį, A. Maceiną. Aplankius Londono mokyklą, labai nustebau, kad jų švietimo idėjos iki šių dienų yra gyvos bei moderniai įgyvendintos ne bet kur, bet pačioje labiausiai išsivysčiusioje Vakarų Europos šalyje kaip UK (United Kingdom). Mums tereikia tik vadovaujantis jų logika ir išmintimi, atsinaujinant ne „šiuolaikiškumu“ užmaskuota kokia nors liberalia vartotojiška ideologija, bet pažangiais iš pasaulio šalių švietimo patirties kylančiais ir edukologijos mokslo tyrimu pagrįstais laimėjimais.
Koks galėtų būti šių dienų efektyvaus ugdymo požiūriu švietimo idėjos įgyvendinimo kelias, tarkime, savivaldybės bendrojo lavinimo mokykloje, jau nekalbant apie tikybos ir etikos pasirinkimą disciplinų lygmenyje, kuris jau yra garantuojamas LR Konstitucijos visose Lietuvos savivaldybių mokyklose. Pakalbėkime apie atskiros mokyklos bendruomenės apsisprendimą dėl bendrojo ugdymo pasaulietinės krypties, tarkime, šv. Jono Pauliaus II ar pal. Jurgio Matulaičio ar, pavyzdžiui, šv. Kazimiero vardo savivaldybės mokykloje. Manau, čia Lietuvos vyriausybės švietimo politika turėtų būti vykdoma nuolankiai, remiantis vien tik moksliniu pagrindu, atmetant bet kokias ideologijas ar priešišką politiką, vadovaujantis bendruoju visuomenės gėriu. Didžiausi svertai, kalbant apie tokių mokyklų bendrai teikiamą ugdymą, šiuo atveju turėtų būti atiduodami mokinių tėvams, nes valstybė neturi ne tik religijų, bet ir laisvamanybės monopolio. Todėl tik demokratiškai, konsensuso arba daugumos tėvelių pritarimo pagrindu būtų realizuojama konstitucinė tėvų teisė „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (pagal LR Konstitucijos 26 sr. 5 dalį). Atsiremiant į šį švietimui esminį Lietuvos Konstitucijos straipsnį, turėtų būti patobulinta mokslinė Lietuvos švietimo koncepcija, Švietimo įstatymai ir praktinės Bendrosios ugdymo programos, kur pagarbiai būtų paminėtas mūsų krikščioniškasis paveldas, numatant šiuose pagrindiniuose švietimo sistemos dokumentuose atskirą galimybę ir krikščioniškai auklėti jaunąją kartą mūsų šventųjų pavyzdžiu. Kadangi konkrečią mokyklą ir jos teikiamą bendrąjį ugdymą pirmiausia renkasi tėvai, reikia sukurti teise pagrįstus mechanizmus tėvams pasirinkti, steigti ir prižiūrėti tokią savivaldybės mokyklą. Šią nuostatą galima būtų vertinti ir pritaikyti kaip tam tikrą įpareigojimą ugdytojams dėl jaunuomenės auklėjimo tokioje mokykloje. Tuomet pats auklėjimas nebūtų paliktas vien tik asmeninei ugdytojų iniciatyvai, nes gyvendami sekuliarioje visuomenėje iš tikrųjų galime turėti įvairios pasaulėžiūros pedagogų. Todėl labai svarbu, kad mokykloje įvairiomis ugdymo priemonėmis būtų nuolat palaikoma tokia švietimo terpė, kuri būtų grindžiama doriniu ugdymu daugumos tėvelių pasirinktomis, gali būti bendražmogiškomis ar tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis, kurios ateina iki mūsų dienų net nuo pirmo karaliaus Mindaugo ir krikščioniškos valstybės - Katalikiškos Lietuvos karalystės (https://katalikiska.lt) įkūrimo laikų. Čia tėvų pasirinkimas turėtų būti svarbiausia sąlyga pedagogui sėkmingai darbuotis mokykloje. Tuomet tokiai sukurtai švietimo sistemai pedagogų atžvilgiu belieka pasitikėjimo jais, jų kompetencija ir jų noru mokyti, lavinti ir auklėti vaikus kelias. Tokia mokykla negalės toleruoti jokios „pasaulėžiūros iš gatvės“, kur fetišizuojamas smurtas, malonumų ieškojimas, pinigų stabai ir kt. Nuo ugdymo galimų klaidų galės saugoti ir nuolatinis ryšys su mokinių tėvais, periodiška mokyklos administracijos ataskaita ir auditas, viešai pateikiami tėvų apklausos rezultatai, į kuriuos mokyklos vadovai privalės atitinkamai sureaguoti ir nedelsdami atsakyti. Krikščionišku požiūriu tikroji mokyklos hierarchijos, valdančiųjų misija - pasitarnauti visiems bendruomenės nariams, pradedant nuo silpniausiųjų ir požiūrio į kiekvieną mokinį, kaip į asmenį.
Straipsnį baigsiu gražiu ir prasmingu palinkėjimu, kurį išgirdau paskaitoje iš mūsų kaimynų svečių - Suomijos edukologų, kad santykiuose tarp mokyklos administracijos, tėvų bei mokytojų, „žvaigžde“ tebūna tėvai ir pedagogai, ir jų „žvaigždė“ bus tuo ryškesnė, kuo mokytojai bus profesionalesni, geresni savo profesijos žinovai, patarėjai. Mokyklos viduje „žvaigždėmis“ visuomet išliks mokiniai, ypač silpniausieji ar turintieji kokią nors fizinę negalią.
Straipsnio išvada: Kadangi gyvename europietiškos kultūros terpėje, manau, kad švietimas turėtų glaudžiau bendradarbiauti su tradicine Europoje ir pas mus krikščionių Bažnyčia ne tik tikybos disciplinos, bet ir visos mokyklos lygmenyje. Aišku, tą bendradarbiavimą turėtų inicijuoti mokinių tėvai, nes konstituciškai valstybė neturi ne tik kokios nors religijos, bet ir laisvamanybės monopolio. Čia negali būti jokios prievartos. Švietimo reformos iniciatoriai turi suvokti, kad edukologija, kaip mokslas, turi savo dėsningumus ir principus, kurie sako, kad edukologijoje pasaulėžiūros srityje neutralumo nėra ir niekada negali būti, kad ir labai kai kas norėtų tai įteisinti. Net ir atskiro pedagogo „neutralumas“ pasaulėžiūrai tėra tik fikcija. Nepalikdama švietimo politinių ideologų savivalei, mūsų Konstitucija šį klausimą išsprendžia teisingai: Konstitucija ugdymo kryptį siūlo rinktis šeimai, tėvams pagal savo įsitikinimus. Taigi tėvai turi teisę pasirinkti švietimo pasaulėžiūros principo įgyvendinimo strategiją savo gyvenamos vietos mokykloje. Tai būtina daryti demokratiškai, pagal daugumos tėvų išreikštą valią, pritarimą, sakykim, inicijuojant glaudesnį vietos savivaldybės švietimo įstaigos bendradarbiavimą su vietos Bažnyčia. Žiūrint į perspektyvą, tokia bendra valstybės švietimo strategija galima būtų išgelbėti ir visą Lietuvos švietimą nuo kylančios dar didesnės krizės, kurią šiandien matome pasireiškiant kai kuriose Vakarų Europos šalyse, JAV. Tokios sėkmingos strategijos pavyzdys - Londono savivaldybės mokyklos, kurios remiasi savo ilgamete krikščioniška patirtimi, kur mokinių auklėjime pateikiamas Kristaus idealas. Atsižvelgdamos į visus edukologijos mokslo dėsningumus, mokyklos tampa populiarios, įdomios, vaikai mėgsta tokias mokyklas, jas renkasi net kitų tikybų (musulmonų) tėvai, kurie nori integruotis į orią UK krikščionišką kultūrą ir valstybę, kuri iš esmės yra krikščioniška. Negalime pamiršti, kad ir mes, lygiai kaip UK, priklausome tai pačiai Vakarų Europos kultūrai. Tad privalome drąsiai nutraukti dar užsilikusius ateistinės kultūros gniaužtus, kurie pas mus dar yra užsilikę mokyklose nuo sovietmečio. Mylėkime ir gerbkime pirmiausia save, mūsų vaikus, Tėvynę Lietuvą, drąsiai rodykime asmeninį pavyzdį. Dekalogas ir gyvas Kristaus idealas (Jis - istorinis asmuo) nei netikinčio, tuo labiau tikinčio į Dievą žmogaus moralei neprieštarauja. Panaikinti įsivyravusią stagnaciją švietime reiškia reformą pradėti nuo moralės, o ne vien nuo gausių pinigų, skiriamų švietimui. "Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto" (Lk 11,23), - sako Kristus.
* Video medžiaga iš All Saints Primary school. Filmuota 2013 m. vasarą Londone, UK: https://youtu.be/RqW1CZxBft8
