„Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti! Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!“ (Gal 5, 13-26).
Jau praėjo 30 m. nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau Lietuvoje iki šiol dar tebeturime sovietizuotą - ateizuotą, perdėm viskam liberalų ir neturintį savo stuburo švietimą. Remsiuosi edukologijos mokslo pradininku J. A. Komenskiu, kuris buvo gyvenęs ir kūręs Lietuvoje, tarpukario Lietuvos filosofais ir edukologais prof. Stasiu Šalkauskiu bei Antanu Maceina. Klasikinė edukologija į žmogų, vaiką žiūri kaip į psichofizinį asmenį, turintį kūną (fizinis lavinimas), protą (kultūrinis, mokslinis ugdymas), sielą (religinis dvasingumo ugdymas). Kiekviena, anot klasikų, mokykla privalėtų žiūrėti į tokį vykdomą mokinių ugdymą, kad prigimtis (fizinė dalis) tarnautų kultūrinei (proto) sričiai, o ši – religinei (dvasinei). Pedagoginė sistema vaiko emocijas ir jusles turi mokyti paklusti jo valiai, o valią protui. Šių dienų mokyklos teikiamame ugdyme labai trūksta harmonijos ir prioritetų tarp vaiko kūno, proto, sielos ugdymo. Čia privalo dominuoti protas, valia - pritarti proto pažinimui, o jausmai - džiaugtis. Neatsižvelgdami į žmogaus asmens struktūrą, iškreipiame ugdymą. Visas materialus pasaulis, kuriam priklauso ir mūsų kūnas yra labai trapus, laikinas, kai tuo tarpu dvasia yra amžina. Pažinimo džiaugsmas kyla iš žmogaus dvasios, kuri skatina kurti. Manau, kad harmonijos ir prioritetų asmenybės struktūroje nesilaikymas ugdyme sąlygoja ir šių dienų mokyklos nepatrauklumą. Kodėl taip nutinka? Pirmiausia, dar bijome drąsiai pripažinti savo prigimtinę, nuo KARALIAUS MINDAUGO laikų pasirinktą VAKARŲ EUROPOS KRIKŠČIONYBĖS KATALIKIŠKĄ TRADICINĘ KULTŪRĄ. Edukologai, mokytojai, tėveliai, savivaldybių klerkai turi suprasti, kad edukologijoje yra tokių ugdomųjų vertybių, kurios yra amžinos ir niekada nesikeitė, kurios nesikeičia dabar ir niekada nesikeis ateityje. Tai dvasinės vertybės, kaip meilė Dievui, pagarba Tėvynei ir artimui. Jos pagal svarbą yra pirmaeilės ugdomosios auklėjimo srities vertybės. Jos vaikams pradedamos diegti tėvų namuose ir privalo būti tęsiamos mokykloje. Tikėjimo prasme visi vaiko ugdytojai esame tik Dievo bendradarbiai, bet ne tiesioginiai šių vertybių teikėjai. Siauriau, pagal temas, privalo būti ugdoma mokinio supratimas, kas yra gera, o kas bloga, gailestingumo dorybė, pagarba tiesai, asmens orumui, nepritarimas bet kokiam moraliniam blogiui ir pan. Tai dorinio ugdymo pirmieji pagrindai, nuo kurių priklausys kitos mokinių ugdyme esančios pažinimo ir lavinimo sritys. Šios ugdymo sritys visada seka po dvasinių ir moralinių vertybių ugdymo. Nes jei asmuo būtų amoralus ir kuo jis geriau mokytųsi ir lavintųsi, tuo visuomenė ateityje rizikuotų patirti didesnę žalą nuo jo blogos intencijos ir blogų darbų.
Dar viena didžiulė problema švietime, sąlygojanti mūsų tautos ir valstybės gyvybingumą ateityje, yra mokinių ir mokyklų skaičiaus mažėjimas dėl emigracijos ir mažo gimstamumo. Mažas gimstamumas, emigracija, tautos nykimas – tai neteisingo šeimų, būsimų piliečių ugdymo pasekmės. Jei norime išlikti kaip tauta ir valstybė, nebegalime klausytis vien liberalizmo, individualizmo ideologų, įsigalėjusių švietime aiškinimų apie „šiuolaikišką“ šeimą, kurioje pirmiausia siekiama savo asmeninės naudos ir gyvenimo kokybės, savo kūno poreikių ir malonumų tenkinimo, skiriant laiko „mielų“ gyvūnėlių auginimui ar išskirtinio savo gerbūvio sukūrimui, užuot kaip prioritetą pasirenkant šeimą ir jos pagrindinį tikslą - vaikus. Švietimo sistemos teikiamas ugdymas šiandieninėje Lietuvoje yra labai nutolęs nuo klasikinės švietimo sistemos, todėl nebeatlieka savo funkcijų, tikslų, uždavinių. Nemanykime, kad šeimas ir aplamai švietimą išgelbės vien kuo didesnis jų finansavimas. Švietimas, visų pirma perteikiantis dvasines vertybes mokiniams, labai mažai koreliuoja su pinigais, žemišku turtu, nes tai labiau nematerialūs lavinimo, pažinimo ir pasaulėžiūros dalykai. Tikram pedagogui daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo visada teiks jo pašaukimas ugdyti jaunąją kartą, ugdymo lūkesčių išsipildymas nei jo materialinis uždarbis, kuris veikiau yra tik kaip jo sėkmingo kūrybinio darbo pasekmė. Prisiminkime, kad pirmosios mokyklos Lietuvoje buvo laisvanoriškos ir jose buvo mokomasi skaityti Šv. Raštą. Į šias mokyklas sugužėdavo vaikai iš tuomet labai gausių šeimų. Tokiose šeimose tikro džiaugsmo buvo dėl dar vieno užgimusio mažo vaikelio, nors tam tėveliams reikėjo daugiau išlieti prakaito, kad išmaitintų ir taip gausią šeimą. Šiandien valstybė skiria išmokas už gimusį vaiką skurdo rizikos šeimose mažinimui. Tai gerai. Tačiau gimstamumas tautoje priklauso ne vien tik nuo šeimoms valstybės veltui išmokamų vis gausesnių vaiko pinigų. Visų pirma vaikų gimstamumas yra duotas gamtos, kad giminė išliktų ir augtų. Todėl svarbu yra nesukurti jam dirbtinės kliūties ir parinkti tinkamą auklėjimą jaunimui. Didelės išmokos už vaikus labiausiai išsivysčiusiose šalyse šiandien visiškai nebekelia gimstamumo rodiklių, nes šeimos palikuonių gausumas koreliuoja ne vien nuo gaunamų šeimos pajamų, bet ir nuo to, kiek šeima yra nesavanaudiška, kiek atvira naujai gyvybei ir nebijanti sunkumų dėl vaikų auginimo ir auklėjimo. O tai yra šeimose ir mokykloje išugdyti dvasiniai dalykai, anot Šv. Rašto „ne vien duona žmogus yra gyvas...“ Švietimo sistemos šiandien beatodairiškai diegiamas karjeros siekimas jaunimui iš tikrųjų sukuria fizinę kliūtį gausesnei šeimai, nes gimdymo amžius moteriai yra ribotas. Šeima, vaikai yra didžiulė laimė, paguoda žmogui, duota žemėje. Šeimos gėris pranoksta bet kokią jaunuolio ar galinčios gimdyti jaunuolės karjerą, net pirmuosius jų užsidirbtus pinigus. Šv. Raštas pateikia Šventąją šeimą, kaip sektiną gražiausią pavyzdį, papuoštą kasdieninėmis dorybėmis ir tarpusavio meile. Lietuvos mokslininkams edukologams siūlyčiau keisti sovietmečiu įsigalėjusį negatyvų dvasinių vertybių atžvilgiu pedagogo mentalitetą, nuo liberalų propaguojamos „švietimo kiekybės pereiti prie švietimo kokybės“ (Edukologijos mokslų daktarė Vilija Targamadzė), kur dvasinių dalykų akcentavimas, mokinių auklėjimas užimtų prioritetinę vietą. Tuščios, likusios be vaikų renovuotos mokyklos, pedagogų trūkumas rodo, kad ne tuo keliu einama. Edukologams, ruošiantiems ugdymo programas, privalu ugdymo pirmenybę teikti ne mokinių karjeros ugdymui, bet šeimai. Vengrija Europai įrodė, kad gimstamumo augimas priklauso nuo pačios valstybės teisingos demografinės politikos, suteikiant prioritetą santuokai. Dovilo Petkaus „Savaitės pokalbyje“ su Ramūnu Aušrotu „Lietuvoje mažinamas gimstamumas?“ buvo pabrėžta, kad per 10 m. laikotarpį santuoką akcentuojanti Vengrijos politika pasiteisino - gimstamumas išaugo. Valstybės išmoka už vaikus iš tikrųjų teikiama ne kaip pirmaeilis, bet kaip antraeilis tikslas, siekiant, kad šeima nepatektų į skurdą dėl šeimoje gimusių palikuonių. Kadangi šeima yra mažiausia visuomenės ir valstybės ląstelė, nuo jos perspektyvos priklausys mūsų tautos ir valstybės likimas.
Labai svarbus ugdymo motyvacijos veiksnys dirbti savo Tėvynei yra tautinis patriotinis ugdymas. Esu už patriotinį ir tautinį ugdymą, bet pripažinkime, kad veikiančios Lietuvos tautinės mokyklos iš tikrųjų nebuvome sukūrę, nes visą laiką nuo mūsų atgimimo pradžios mokyklos ugdymo programose bijojome paminėti krikščionybę. Na, o iš pasaulio ar Europos patirties žinome, kad tautiškumas be krikščionybės veda link kraštutinumų be dorinio nusistatymo, t.y. kosmopolitizmo - savo tautos ignoravimo ar net niekinimo arba nacionalizmo - kitų tautų žeminimo. Visos Europos kultūroje, o pas mus nuo karaliaus Mindaugo laikų, Evangelijos ir gyvo Kristaus pavyzdžio skelbimas iš tikrųjų geriausiai pasitarnavo tautų ugdymui. Todėl lietuviškosios krikščioniškosios tapatybės kūrimas šiandien turi pasitarnauti visuomenės ugdymui. Taigi, sutikime, kad ugdymo pagrindu Lietuvos mokyklose turėtų tapti Lietuvos ir Europos krikščioniškomis vertybėmis grindžiamas kultūrinis ir moralinis mūsų protėvių paveldas. Savo ruožtu tradicinio katalikiško tikėjimo ir doros mokymas turėtų būti labiau siejamas su mūsų tautine kultūra, o ir pati lietuviškoji kultūra turi atspindėti mūsų katalikišką tikėjimą bei jį praturtinti unikaliomis išraiškos formomis liturgijoje. Čia panašiai kaip ir Kristaus Geroji Naujiena kiekvieno asmens ugdyme privalo giliai įsišaknyti, tapti jo savastimi, kad jį perkeistų, jo prigimtį pakylėtų iki antgamtinio gyvenimo ir tuo padarytų tą asmenį orų, vidumi gražų, gerbiantį save ir mylintį kitus. Kokie gali būti konkretūs pavyzdžiai mokyklai, glaudžiau bendradarbiaujant su Bažnyčia, vietos parapijos bendruomene? Šalia mokyklų kaimų ir miestų vietovėse yra parapijų bendruomenės, tad vietos savivaldybės mokykla visada gali sėkmingai bendradarbiauti su Bažnyčia doros ir tikėjimo ugdymo srityse. Pavyzdžiui, Šv. Kalėdų, Šv. Velykų švenčių metu ugdytojai gali organizuoti moksleivių šventes su gyvai atliekama muzika, dainomis, šokiais, giesmėmis, vaidinimais. Mūsų tauta yra daininga! Į religines šventes mokinių ir mokytojų palaiminimui bei bendrai maldai būtų galima kviestis garbingų svečių - parapijos kunigų. Popamokinė lavinamoji ir kūrybinė veikla į mokyklas turėtų atnešti daugiau linksmumo, gyvumo, įvairiopos kūrybos bei sporto švenčių. Neabejotinai naudinga kurti gausesnes moksleivių ateitininkų, skautų, maironiečių, valančiukų ir kitas moksleivių organizacijas mokyklose.
Kokių žinių šiandien turime iš naujausios kitų šalių patirties švietimo srityje? Naujausiuose tarptautiniuose švietimo tyrimuose 2018 m. pagal skaitymo sugebėjimus ir gamtamokslinį bei matematinį raštingumą geriausias vietas pasaulyje užėmė Šiaurės šalys: Suomija, Estija, kituose žemynuose – Kanada, Japonija. Kuo pagal pasaulinio lygio švietimo strategus ypatingai išsiskiria šios švietime pažengusios pasaulio šalys? Šių šalių švietimo sistemų sėkmės priežastis ekspertai įvardija tokiais žodžiais: KŪRYBINĖ BENDRUOMENĖ (ne konkurencinė!), bendradarbiavimas tarp mokytojų, mokinių ir tėvų, toleruojama tam tikra rizika. Ji yra neišvengiama dirbant kūrybinį darbą. Sėkmingam ugdymui labai svarbu mokytojų profesionalumo įvertinimas, pasitikėjimas vienas kitu ir atsakomybė, kuo platesnė ir teisingesnė švietimo aprėptis, pradedant nuo kiekvienos bendruomenės nario, neišskiriant ir vargingiausiųjų visuomenės sluoksnių. Kaip suprantame, tokia bendruomenė savo principais turėtų būti labai panaši į mylinčių vienas kitą krikščionių bendruomenę, kuri iš savo prigimties būtent ir laikosi tokių savo veiklos principų. Deja, kitos pasaulėžiūros sunkiai galėtų to realiai pasiekti, nes, pavyzdžiui, individualizmas, liberalizmas nuklysta į konkurencingos, vartotojiškos, komerciniais santykiais pagrįstos visuomenės siekimą, vengia kurti glaudesnę ir atsakingų vienas už kitą asmenų bendruomenės kūrimą. Čia trūksta asmens ir bendruomenės santykių harmonijos: liberalizmui būdinga tai, kas vyksta nevaldomoje „laisvoje rinkoje“ ar laukinėje gamtoje, kur išlieka stipriausi individai. Individualizmo propaguojama neribota asmens laisvė netarnauja bendruomenei, užsisklendžiama vien savo asmeniniuose interesuose ir tarnaujama savo egoizmui. Krikščioniškoje visuomenėje, priešingai, asmuo ne užsidaro, bet yra atviras savo tikėjimui ir kitiems žmonėms, kontroliuoja savo ir bendruomenės likimą. Geram švietimui iš tikrųjų ir reikia ne varžymosi, konkurencijos, standartų ar testų kaip įrodymo, kad vienu ar kitu bruožu tu esi pranašesnis, bet BENDRADARBIAVIMO, kuriančios bendruomenės. Žmogaus prigimtis čia palenkiama aukštesniems asmens ir bendruomenės interesams. Tokių bruožų organizacija iš ilgametės patirties yra KRIKŠČIONIŲ BENDRUOMENĖ. Ji priima kiekvieną bendruomenės narį kaip brangų nelygstamą asmenį, sukurtą pagal Dievo paveikslą. Todėl ji savo prigimtimi siekia visų visuomenės narių lygybės ir asmens gerbimo, sutarimo ir bendradarbiavimo, PRADEDANT NUO MAŽIAUSIŲJŲ. Tokiu būdu išsaugoma kiekvieno asmens laisvė ir orumas. Toks požiūris veda ne vien tik link asmens kūrybos laisvės, bet ir rūpinimosi vienas kitu, siekiant visų bendrojo gėrio. Tam čia pasitarnauja taip vadinamas politikoje krikščioniškasis subsidiarumo principas, kai aukštesnio lygio organizacijos neturi kištis į žemesnio lygio organizacijos ar asmens veiklą, bet turi jiems padėti vykdyti savo veiklą. Visa tai visuomenėje sukuria pusiausvyrą tarp asmenybės ir bendruomenės ir kuria SOLIDARIĄ VISUOMENĘ. Iš įvairių pasaulio šalių švietimo strategijos sėkmingų pavyzdžių, matome, kad tai, kas veikia religiniame gyvenime, veikia ir sekuliariame. Tokia švietimo politika duoda labai gerų rezultatų ne tik pačiam ugdymui, jaunuomenės auklėjimui, tačiau lemia ir valstybės klestėjimą, tiek kūrybinėje, tiek, kaip pasekmė ir ekonominėje srityje. Tuomet atsiranda galimybė valstybei didinti ugdytojų algas, kas yra šiandien aktualu, bei skirti daugiau lėšų investicijoms į švietimą bei jo modernizaciją. Tačiau šalia gražių pavyzdžių ir iniciatyvų, neišvengiamai lieka pavojų bei išbandymų.
Kai kuriose Europos Sąjungos bendrijos šalyse įsigalėjusi populiari liberalizmo ideologija, aišku, turi įtakos ir kiekvienos tos šalies švietimo politikai. Todėl logiška, kad čia kyla jau mano minėto individualizmo, globalizmo ir vartotojiškos visuomenės kūrimo siekiai, kurie gali būti labai priešingi ir nesuderinami su kiekvienos suverenios šalies bendrais švietimo tikslais ir visuomenės bendrojo gėrio kūrimu. Pirmiausia nukentėtų pačių piliečių moralinė atsakomybė už savo šalį. Nepaisant šio blogio, yra gražių ištikimybės tiesai pavyzdžių, priminsiu, kad Lietuva kartu su kitomis Europos šalimis 2010 m. laimėjo tarptautinę bylą prieš agresyvųjį individualizmą, norėjusį uždrausti kryžiaus kabinimą mokyklose (laikraščio „XXI amžius“ redakcija: „Ateistai negalės išmesti kryžių iš mokyklų“, 2011 m. kovo 25 d.), o tuo pačiu apgynė ir savo krikščionišką tapatybę. Katalikiškos mokyklos neretai tampa tais židiniais, kurie juos supančiai aplinkai paliudija Evangelijos vertybes, uolesnį bendradarbiavimą ir kūrybą. Tai duoda akstiną ir visai valstybės švietimo sistemai, visuomenei keistis šia kryptimi. Linkiu, kad mes, pedagogai, drąsiai prisidėtume prie šio pozityvaus žingsnio švietime, bendradarbiautume, pirmiausia su Viešpačiu ir žemiškąja Bažnyčia, nuolat prašytume Dievo malonės mums ir mūsų tautai, būtume atsakingi už Tėvynę Lietuvą. Tuomet, be jokios abejonės, turėsime viltį, kad toks švietimas atneš gerų vaisių, o žmonių sielose augs Dievo Karalystė, kurios bruožai yra dinamiškumas, meilė, svetingumas, šeima, o mes tapsime Jos liudytojais Lietuvoje. Mieli ugdytojai, statome ne laikinus pastatus iš akmenų, bet su Dievo pagalba kuriame nelygstamą žmogaus asmenį, ugdome jo dvasines vertybes, kuriame mokyklos bendruomenę, tautą, kaip Bažnyčią iš „gyvų akmenų“, būkime atsakingi už vaikų ir savo šalies Lietuvos likimą prieš Aukščiausiąjį.
* Sumaištis žmonių bendruomenėje gali būti nusakoma įvairiai, pavyzdžiui, kai individualizmo paveiktuose santykiuose tarp žmonių nebelieka bendro supratimo, sutarimo ir pasitikėjimo vieni kitais. Tada žmonių tarpe įsigali neapykanta artimui ir nepasitikėjimas Dievu. Iš esmės tai gali lemti įsigalėjus „neklystamai“ liberalizmo doktrinai su visuomenei brukama etinio reliatyvizmo ideologija, kuri vengia ieškoti objektyvios tiesos, o pripažįstama daug lygiaverčių tiesų, vedančią prie įtampų ir vidaus karų. Bet koks valstybės pilietinės visuomenės skaldymas į atskirus darinius jau yra blogio politika, nes ardo jos pilietinę vienybę. Priminsiu čia, kad žodžio „diabolos“ (velnias) kilmė kyla nuo žodelio „dia“, reiškia padalinimą, atstumą, suskaldymą, priešingą vienybei. Velnias personaline prasme reiškia blogį, kuris supriešina, suskaldo, „susprogdina“ visuomenę į mažas daleles ir kuria joje priešpriešą - nesantaiką tarp piliečių. Šias žmonių santykių problemas valstybėje gali išspręsti žmonių kristocentriškas ugdymas per švietimą, kuriantis harmoniją tarp žmogaus asmens laisvės ir bendruomeniškumo, o visą visuomenę veda į taikią vienybę.
